Kinijos smilkalų kultūros istoriją galima atsekti iki Shang ir Zhou dinastijų „ding“ (senovinio Kinijos bronzinio indo tipo). Senovės kinų dingas buvo naudojamas įvairiems tikslams, įskaitant mėsos gaminimą ir aukas. Protėviai išliejo savo išteklius melsti dangui palaiminimų, ieškodami dieviškos apsaugos savo gentims ir tautoms. Tačiau tai gerokai skiriasi nuo smilkalų, kuriuos matome šiandien.
Tangų dinastijos poeto Li Bai eilėraštis „Žiūrėti į krioklį prie Lu kalno“ buvo perduotas per amžius. Eilėraštyje aprašoma scena ant Lu kalno smilkalų viršūnės, kur kylanti saulė meta purpurinę miglą virš krioklio, demonstruodama Tangų dinastijos didybę ir šiuolaikinių žmonių pomėgį smilkalams. Kasdieniame žmonių gyvenime pagrindinė smilkalų funkcija buvo laikoma Budos ar protėvių garbinimo ritualiniu objektu. Tačiau smilkalus puoselėjo ir mokslininkai bei literatai. Padėtas prieškambaryje arba ant darbo stalo ant rašomojo stalo, skaitant uždedant smilkalų lazdelę, atsirado gražus vaizdas, kaip „graži moteris, skaitydama nakčiai suteikia kvapo“. Dvasinis smilkytuvas prisotina žmones didesniu gyvybės ir dvasios jausmu, kerta laiko tunelį siekdamas ir vertindamas didžiulę ir gilią istoriją bei kultūrą.
Po to, kai Indijos budizmas buvo pristatytas Kinijoje, jis sąveikavo su vietine kultūra, palaipsniui keisdamas savo išvaizdą ir integruodamasis į tradicinę kinų kultūrą. Konfucianizmas, budizmas ir daoizmas sudarė pagrindinę Kinijos kultūros kryptį. Wei ir Jin dinastijų laikais žmonės budizmą aiškino per Laozi ir Zhuangzi objektyvą. Po Rytų Jin dinastijos budizmo filosofija susiliejo su metafizika ir įgijo platų literatų pripažinimą. Iki Šiaurės ir Pietų dinastijų budizmo nepriklausomas statusas kartu su gilia dvasine ir kultūrine įtaka pasiekė aukščiausią tašką. Visų pirma, Bodhidharma, pirmojo dzen budizmo patriarcho, atvykimas į Kiniją pažymėjo Kinijos dzenbudizmo pradžią. Visoje šalyje klestėjo budistų šventyklų ir šventovių statyba, o smilkalai, kaip ritualiniai įrankiai, buvo plačiai naudojami.
